Sauliaus pašaukimas
1Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą 2ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. 3Atkeliavusį netoli Damasko, jį staiga apšvietė šviesa iš dangaus. 4Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ 5Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 6Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. 7Jo kelionės draugai stovėjo be žado: mat girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. 8Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. 9Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
10Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“. 11Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai jisai meldžiasi 12ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“. 13Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. 14Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“. 15Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. 16Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“. 17Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. 18Bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito, ir jis atgavo regėjimą. Pakilęs priėmė krikštą 19ir užvalgęs įgijo jėgų.
Saulius skelbia Jėzų
Kelias dienas jis buvo su Damasko mokiniais 20ir beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. 21Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“
22O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas. 23Po kurio laiko žydai susimokė jį nužudyti. 24Vis dėlto Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti, 25bet jo mokiniai nakčia virvėmis nuleido jį per sieną pintinėje.
Saulius Jeruzalėje
26Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį. 27Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu. 28Taip jis ėmė lankytis pas juos Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. 29Jis kalbėdavosi bei ginčydavosi ir su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti. 30Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.
31Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama.
Petras išgydo luošį
32Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. 33Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. 34Petras jam tarė: „Enėjau, tave gydo Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. 35Visi Lydos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir gręžėsi į Viešpatį.
Prikėlimas iš numirusių
36Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. 37Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. 38Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“
39Petras susirengęs tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, buvo nuvestas į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė. 40Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. 41Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. 42Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį. 43Petras dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.
